Vaismedžių genėjimas – tai procesas, visapusiškai pagerinantis vaismedžių struktūrą ir būklę. Pirma, gebėjimo dėka tinkamai suformuojamas medelis ar krūmas. Tokiu būdu neleidžiama vaismedžiui, užaugti per aukštam. Be to, galima išgauti gražią formą – tai taikytina obelims ar kriaušėms. Genėjimas padeda palaikyti vaismedį sveiką, nes senos šakos trikdo maisto medžiagų tekėjimą, todėl jas nedelsiant reikėtų pašalinti. Genėjimo dėka vaismedis gali duoti daugiau vaisų, o genint tam tikra prasme pagerinama ir vaisių kokybė. Taigi tai visapusiškai naudingas procesas, sodininkų praktikuojamas ankstyvą pavasarį, dar neišsprogus lapams, arba vėlybą rudenį, kai vaismedžiai jau numetę lapus.
Jaunų vaismedžių genėjimo paskirtis – norint, kad augalas suformuotų tvirtą vainiką, ant kurio laikysis ir puikiai derės vaisiai, nelūš šakos, ypač kai siaučia vėjai ar vėtros. Genint jaunus medelius, galima pagreitinti pirmųjų vaisių derlių, paankstinti derlių. Pirmiausia reikia pašalinti ligų pažeistas šakas, o jau vėliau retinami vainikai. To priežastis – kad medis gautų daugiau saulės šviesos ir pasisavintų naudingąsias medžiagas bei kad ant lapų „geriau“ nugultų nuo kenkėjų purškiami chemikalai. Jei medis turi per daug šakų, natūraliai jis nesugeba sukrauti tiek vaisių, tad vaisius veda tik kas antrus metus. Šią problemą taip pat gali padėti išspręsti vaismedžių genėjimas.