Fotografija – tai tam tikra technologija, padedanti užfiksuoti ir išsaugoti vaizdą mechaniniais, cheminiais ar skaitmeniniais būdais. Pats žodis „fotografija“ kilęs iš graikų kalbos ir pažodžiui verčiamas kaip „šviesos teptukas“.
Fotografijos istorija prasidėjo 1833 metais, kuomet anglas mokslininkas Foksas Talbotas ėmėsi eksperimentuoti bandydamas užfiksuoti vaizdą ant šviesai jautraus popieriaus. Pasiteisinus tokiam vaizdų fiksavimo būdui, fotografija viešai žinoma tapo 1839 metais.
Šių dienų fotografija gerokai skiriasi nuo pradinių fotografavimo būtų. Foto popierių keitė juostelės, fotografija tapo vis labiau prieinama žmonėms, na o dabar fotoaparatą turi kone kas antras žemės gyventojas.
Pirmieji fotografai Lietuvoje (Blondelis ir Rubinšteinas) fotografuoti pradėjo praėjus keliolikai metų nuo viešo fotografijos paskelbimo. Fotografijos pradžia Lietuvoje datuojama 1854 metais. O 1964 metais Vilniuje veikė jau net aštuoni paviljonai, kuriuose žmonės galėjo fotografuotis ir užsisakyti nuotraukas. Netrukus ši sritis išplito ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Kurį laiką fotografija buvo laikoma daugiau amatu, nei menu. Na ir iki šiol vyrauja du fotografų tipai – amatininkai ir menininkai. Nuotraukos tapo neatsiejamu dalyku žmonių buities, darbų ar portretų fiksavime. Be jų neapsieinama išduodant įvairius dokumentus, jos tapo vienu iš plačiausiai paplitusių būdų identifikuojant žmogaus tapatybę.
Taip pat nuotraukos svarbios ir istorine prasme. Daugelis užfiksuotų pastatų ar kitų objektų jau seniai pakitę ar jų išvis nelikę. Tačiau fotografijos pagalba galime stebėti ir suprasti kaip skirtingais laikmečiais gyveno žmonės, kaip jie atrodė, kaip atrodė miestai. Galime palyginti ir įvertinti pasikeitimus ir pasigrožėti tuo, ko jau galbūt ir nebėra.
Netrukus po fotografijos paplitimo, ją imta naudoti ir moksliniais tikslais. Vilniuje 1866 metais observatorijos patalpose buvo įrengtas heliografas, fiksuojantis saulės dėmes. Įdomu tai, kad toks heliografas buvo vos antras pasaulyje. Taigi, pagal šiuos faktus galime spręsti, jog Lietuvos mokslininkai neatsiliko nuo pasaulio ir rodė pavyzdį aplinkinėms šalims.
Šalia praktinės fotografijos naudos, fotografija įgijo ir meninę vertę. Mėgėjai fotografai pradėjo fiksuoti savo aplinką ir joje esančius žmones. Taip pradėjo rastis meninė fotografija. Lietuvoje pirmuoju foto menininku skaitomas Benediktas Henrikas Tiškevičius.
Netrukus fotografuoti pradėjo beveik visi, galintys įsigyti fotoaparatą. Fotoaparatai buvo pradėti gaminti masiškai XX amžiaus pradžioje nenuostabu buvo išvysti gatvėje žmogų su fotoaparatu rankose.
Buvo pradėti gaminti atvirukai, įgavę dvejopą – praktinę ir meninę vertę. Vėliau pasidėjo foto paveikslų gamyba, o netrukus fotografija tapo neatsiejama bet kokių spaudos darbų dalimi.
Dabar fotografija užima didelę reikšmę daugelio šalių kultūroje, o jos praktinis panaudojimas tapo savaiminiu dalyku.